1 KURSAS: 1 METAI KOLEGIJOJ, BARAKE, VILNIUJ

Labas! Kaip greitai, pagalvojus, bėga laikas. Atrodo tik pradėjai mokyklą, o čia jau baigei, atrodo tik atvažiavai mokytis, o jau pra...



Labas! Kaip greitai, pagalvojus, bėga laikas. Atrodo tik pradėjai mokyklą, o čia jau baigei, atrodo tik atvažiavai mokytis, o jau praėjo visas pirmas kursas ir lipa ant kulnų antrasis. Nors ir kalbu dabar kaip kokia nostalgiška ir sentimentali močiutė, tikrai taip ir jaučiuosi. :D Visai neseniai perskaičiau savo įrašą apie 12 klasę ir visus jos vargus, įspūdžius, labai patiko pačiai viską prisimint ir išgyvent dar kartą, todėl pamaniau, kad dokumentuosiu ir savo pirmą kursą, kad liktų prisiminimui, paskaitymui sau pačiai, o gal va ir jums bus įdomu kaip čia man sekėsi visus metus studentauti. Kas nukankino, kas ne, kaip sekėsi su darbu ir studijomis, kaip man pačios studijos, nusivyliau ar ne, kokios mintys plūdo į mano galvą, su kokiais sunkumais susidūriau ir kaip juos išsprendžiau. Tad labai nuoširdžiai kviečiu skaityti ir išgyventi viską su manimi. Aš dar sykį, o jūs pirmą. :) 




Pirmiausia tai žiauriai gaila, kad aš, paskutinė ir kvailiausia višta šioj žemėj (tikiuosi nuoširdžiai, kad kitose planetose yra daug kvailesnių), sugebėjau sugadinti savo kompą ir užrakinti savo telefoną taip, jog be visko atkūrimo neįmanoma buvo jais naudotis. Į kompą parsiunčiau virusą, kuris viską suvalgė kas jame buvo, o telefonas.. . pasikeičiau pin ir užmiršau kokį. :) Žodžiu, kaip ir galite spėti, visos mano darytos per šiuos metus fotkės - dingo. Išsitrynė, nebeliko. Taip gaila. Labai labai gaila. Ten buvo užfiksuota visko ir labai daug. Sugebėjau susigrąžinti keletą kadrų, nes esu siuntusi fotkes draugams ir draugėms. Gerai, kad bent tiek, gerai, kad turiu tokį įprotį su kuo nors pasidalyti vaizdais, nes jei ne, dabar sėdėčiau be jokių nuotraukų, tik su neryškiais prisiminimais. Visas nuotraukas kelsiu kaip papuola, sulipdysiu koliažus ir viskas, neskirstysiu kad tiktų prie to, ką pasakoju. Susiesit viską pačios, jos tik bendram įsivaizdavimui kaip kas buvo. :)))

Taigi rugpjūtis - mėnuo, kuomet aš persikėliau gyventi į Vilnių, iš mažo miestelio į Lietuvos sostinę. Priprasti nebuvo lengva. Tiek prie didelių atstumų nuo vieno taško iki kito, tiek prie troleibusų ir autobusų tvarkaraščių, tiek aplamai prie pačios miesto manieros. Mažas miestelis lieka mažu miesteliu, ten verda kitoks gyvenimas ir kitokie gyvenimo būdai dera. Todėl visų pirma reikėjo suprasti tai. Bet man  atrodo, kad idealiai prie visko pripratau per pirmus kelis mėnesius. Adaptuotis man nebuvo sunku, o kaip tik labai linksma ir "pagaliau". :D Kas mane skaitot seniai, tas žinot, kad čia buvo mano svajonė, o svajonę pasiekti yra labai labai smagu. 


Mano gyvenimas lygiai prieš metus susiklostė taip, kad turėjau gyventi bendrabutyje (a.k.a. barake). Nieko, mano bendrabutis geras, sąlygos nėra tragiškos, gyventi galima, todėl pasilikau jame dar vienus metus. Nežinau kaip bus dar kitais metais po šitų, ar liksiu ten ar ne, bet svajonėse butas jau plevena, tik ar galimybės tam bus - pamatysime kitoje serijoje. :D Žodžiu, prie savarankiško gyvenimo aš taipogi pripratau gan greitai. Visada tokia buvau, todėl nebuvo sudėtinga. Jei kas nors neaišku su gyvenimu - skambini mamai ir viskas pasidaro aišku. :D Žinau, kad kai kuriuos ištinka toks mini šokas, kai už juos nieko nebedaro tėvai. Ir aš nekalbu apie paprastus dalykus, kalbu apie reikalus, kurių turi suaugę - visokie dalykai kaip darbas, dokumentai, gydytojai, mokesčių mokėjimas... Visa tai reikia išmokti, tikrai. :D Bet visi išmokstame, išmokau ir aš. Jei anksčiau kažkaip kuklindavausi kažko klausti, domėtis ar būdavo nepatogu sakyti "nežinau, nesuprantu", tai dabar jeigu taip yra, tai ir sakau, laukiu atsakymų, paaiškinimų. Labai daug įgavau drąsos ir pasitikėjimo savimi. 


Žiauriai ilgėjausi šeimos narių. Ir dabar ilgiuosi, tik tas ilgesys jau nebe toks. Jis jau normalus ir nevarantis streso, tik mažas jauduliukas visuomet prieš grįžtant į namus, o į juos grįžus - labai didelė euforija. Anksčiau negalėjau nustoti galvoti apie mamą, tėtį, brolius ir sesutę. Visada kai tik likdavau viena su savo mintimis, prisimindavau juos ir norėdavosi verkti. Norėdavosi važiuoti pas juos ,atrodė, nereikia man čia tų jokių mokslų ir nieko, noriu būti laiminga, o galvojau, kad laiminga būsiu tik įsikibus į mamos sijoną. Labai neteisingai galvojau, nes dabar esu be proto laiminga. Daug labiau suartėjau su broliu, kurį kankina paauglystės sindromas, kol buvau kasdien šalia, net nesikalbėdavom ir rėkdavom vienas ant kito vos pasimatę kuriam nors iš kambarių. O dabar, jis atvažiuoja pas mane, aplanko, meskartu ką nors nuveikiam, išsipasakojam, susikambinam, susirašom, pasitariam. Tai daug daugiau nei sesuo kada gali norėti iš savo brolio. Tai tikri santykiai, kurie tiesiog žiauriai faini ir dėl kurių yra taip nuostabu turėti brolį, seserį ar visus abu ne po vieną vienetą. 

Yra dalykų šiame pasaulyje, kurių nėra įmanoma paaiškinti. Negaliu paaiškinti ir to jausmo, kai eini į savo svajonių kolegiją, mokaisi savo svajonių dalyką ir tau gerai sekasi ir viskas super. Ar tai.. galbūt.. laimė? Nežinau, nėra vieno jos apibrėžimo ir nesu tikra ar tai jau TAI. Pamenu, buvo didelė baimė. Kaip aš susirasiu draugų ten, kolegijoj, kaip viskas bus? Kaip galų gale aš pati ten jausiuos ir ar mokėsiu ten ką nors? Pasakysiu atvirai, kad labai negerai yra nagrinėtis tokius klausimus ir juos sau užduot. Viskas bus gerai, atsakymas vienintelis ir tik toks, nes visada būna gerai. Susiradau aš tų draugų, ir visai neblogų, labai panašių į save, su panašiais pomėgiais, mintim, svajonėm. Kaip ir rašiau savo instagrame, labai faina, kai žmonės tampa pažįstami, tie pažįstami tampa grupiokais, kai tie grupiokai tampa draugais. ❤ 


Pripažinsiu, kad ir kaip viskas buvo faina, būdavo tokių dienų, kada nenorėdavau eiti į koledžą, nenorėjau daryti kai kurių darbų, nes jie mane tiesiog smaugė, skandino ir šiaip, tiesiog, nepatiko. Bet taip, manau, būna su visais dalykais, negali juk mums viskas visada patikti iki pat širdies gelmių. Kažkam vistiek jaučiam antipatijas. Aš jaučiau referatams ir šiaip nesmagiems dalykams. :D Dėstytojai labai faini žmonės čia, koledže dizaino, jie tokie pat išplaukę ir savotiški kaip ir mes. Todėl studentai su dėstytojais labai gerai sutaria, vienas kitą supranta ir įkvepia. Visada mokėmės vieni iš kitų. Toks bendradarbiavimas žavi, toks bendravimas ne iš išskaičiavimo - taipogi. 

Subinė degė daug kartų. Ypač, kai pradėjau dirbti. Subinė degė, turiu omeny, kad buvo daug darbų, mažai laiko. Būtent todėl, žvelgdama atgal į savo darbus, kai kuriais tikrai nesididžiuoju, nes jie padaryti paskubomis, kad spėt iki terminų ir negaut skolų, bet ne todėl, kad kažką faino padaryt ir parodyt ką moku. Dėl to labai liūdna, bet jeigu nedirbčiau, nežinau kaip gyvenčiau, menininkai kitokie žmonės, bet jiems pavalgyti ir apsirengti reikia vistiek. :D Na, o tam reikia, kaip žinome, pinigų, o jie ateina kartu su darbu ir įsipareigojimais. Studento duona nebuvo labai skani. Teko man ir rimiuko kasoje pasėdėti, ir viešbučiuose padavėja pasidarbuoti ir su padėklu rankoje palakstyti, nuvargti ir nejusti kojų ryte, užsiknisti ir nekęsti visų žmonių... Dar ir dabar sėdžiu D. Wellingtono salelėj ir dirbu dirbu, kad turėčiau bapkių. Ir kai mokslai vėl prasidės už mėnesio, reikės dirbti dirbti, mokytis ir dirbti. Svajoju, aišku, greičiau dirbti pagal savo specialybę, ką manau pavyks padaryti jau kitą vasarą. Nu duok dieve, duok dieve. Ką ten dieve, pačiai reikia stengtis ir daryti viską, kad taip būtų. 


Mokslai man sekėsi super gerai. Buvo ir yra kur tobulėti, vidurkis nėra 10, bet jau netoli. Pirmąjį pusmetį baigiau su 9,64 balu, antrą šiek tiek prasčiau - 9,46. Jei pernai abejojau kaip man seksis, tai šiandien esu užtikrinta ir rami, kad esu savo vietoj, pasirinkau savo sritį. Žinokit, linkiu visoms jums taip varyt gyvenime ir pasirinkt tai, kur jūsų vieta. Jei net ne iš pirmo karto pasiseks, kaip pasisekė man, svarbiausia yra rasti. Tie metai neprailgo, 3 valandas trunkančios paskaitos nebuvo kankynė, nes ėjau ir buvau ten, kur man patinka. 4 mėnesius dirbau ir mokiausi, 4 mėnesius neturėjau jokios išeiginės, nes darbo dienomis mokiausi, o savaitgaliais dirbdavau. Eiti į koledžą būdavo tikra atgaiva, po savaitgalio darbo. :D Net prilyginčiau tai poilsiui, bet tik teoriškai, nes praktiškai ilsėtis neturėjau net kada. Pietų poguliukas buvo mano geriausias draugas, kuris pakraudavo mane energijos. :D 


Nesupykit, kad čia matot alkoholio nuotraukų ir keiksmažodį vieną kitą, nenuslėpsiu gi kad esu žmogus ir keikiuosi, nenuslėpsiu ir neslepiu, kad pasisvaiginu vynu ar alumi. Tai nebūna dažnai, tai manau viskas gerai, kiekvieno pasirinkimas kaip save žudyti ar to nedaryti, kokias nuodėmes skaistykloj reikės išpirkinėt. :D 

Nutiko šiaip visokių dalykų. Visko net nenupasakočiau, kiekviena diena buvo skirtingai įdomi ir pilna kažkokių tai dalykėlių, kurie būna pas mus kasdien vis kitokie. Bent kokia nors smulkmena, nors ir atrodo, kad dienos slenka vienodai. Buvo metas, kai visiškai apleidau savo blogą, nieko jame nerašiau ir net nenorėjau apie tai pagalvoti. Galvojau, kad jau viskas, viską reikia baigti, neturiu aš tam laiko ir noro. Tačiau neuždarinėjau, retkarčiais dar vis ką parašinėdavau, paskelbdavau. Maniau sau, nenoriu, neuždarysiu. Kiek klaidų dariau uždarinėdama, dabar to nedarysiu. Gal persigalvosiu ir vėl norėsiu rašyt, ką tada darysiu. Ir šiaip, labai fainų įrašų čia yra, aš pati mėgstu į save karts nuo karto pasižiūrėt ir paskaityt, ką svaigau, sapaliojau ir kaip atrodžiau praeityje. Kartais netgi pasisemiu idėjų pati iš savęs. :D Va ir dabar žiūrinėdama nuotraukas užsimaniau susigarbanoti plaukus. :D 


Tiesą sakant, labai laukiu rudens. Myliu jį, mėgstamiausias mano metų laikas yra, buvo ir bus ruduo. O ir į koledžą vėl su grupiokais sugrįšim, vėl naujos užduotys, žinios.. aaa, žiauriai faina bus. Aš tikiuosi ir tikrai žinau kad taip. Po rudens ateis žiema, o žiemą pamilau dėl to, kad jos metu suradau savo meilę. Tiksliau, jis mane. Ai, mes vienas kitą. Taip bus sąžiningiau. :D Gruodis dabar man patinka ne tik dėl Kalėdų ir Naujųjų metų. Jis dabar įgavo dar vieną gražią prasmę. Net gražesnę už pačias Kalėdas. Merginos, žinokit, kad jei dar neradot savo princo, jis dar vaikšto kažkur. Ir čia ne pasaka, čia tikrai taip. Aš jau buvau belekiek priskaudinta vaikinų visaip kaip įmanoma, jau buvau išviso praradusi viltį kada nors įsimylėti ir svarbiausia - pasitikėti vaikinu, nemaniau, kad mano galvoje susikurtas idealus vaikinas iš viso egzistuoja. Bet jis egzistuoja ir dabar yra su manimi. Taip kad neverta nukabinti nosies, kaip ir sakiau - viskas bus gerai, ir čia yra tokia tikra tiesa, tikresnės iš viso nesat girdėję per savo gyvenimus. :) 


Per tuos metus išmokau, jog kad ir kokios blogos dienos savaitės ar mėnesiai užpuola, viskas praeina ir tada vėl pasirodo saulė. Nesiseka, nieko nesinori, nėra įkvėpimo, kurt negali, viskas užknisa ir nori tiesiog gulėt lovoje visą dieną be jokios kitos veiklos. Atrodo kartais, kad norisi paspausti pauzės mygtuką ir viską pristabdyti, nes nebespėji, o gal ir nenori suspėti. Tačiau ta krizė praeina ir po to vėl viskas būna alright, gal netgi labiau alright nei buvo prieš visą tą suirutę. Buvo ir kraujo, ir ašarų, bet viskas praėjo, nubėgo ir dabar jau yra tiesiog pamiršta. Juokinga prisimint, kad tai vyko. Su kiekviena diena stiprėjau. Ir morališkai, nes daug perėjau, ir fiziškai, nes bliamba prisikaupus krūvai indų juos nusinešti iki virtuvės reikia jėgų... :D 


Pričiupau save dabar, kad viską labai iš emocinės pusės pasakoju, bet žinokit, ir gerai, nes tie metai buvo pilni emocijų, visokių visokiausių, kurios man buvo svarbesnės už pačius įvykius. Nors to ir neįmanoma nupasakot žodžiais, aš labai stengiuosi, ir, jeigu labai įsijautę skaitysit, tikrai sugebėsit jas perkunyti. Kalbant apie įvykius, net nežinau ką jums tokio papasakoti, kas jums būtų įdomu ir verta laiko, kurį gaištate skaitydamos. Visus įvykius, mano veiklą, matote nuotraukose. Tai aš kepdavau sau blynus, tai gerdavau arbatą su vynu prieš koledžą, tai ruošdavausi peržiūroms ir nukraudavau visą kambary savo ekspozicijomis, fotografudoavau sutiktus šuniukus gatvėje, daug daug piešdavau palinkusi prie savo rašomojo stalo, sudažiau kompiuterio ekraną, dabar turiu kitą kompą, neužilgo persidėsiu anam ekraną, nes šitas užkniso, lydydavau šokoladą ir dėdavau ant vaflių, savo kalėdines lemputes degindavau taip ilgai dienom naktim, kad jos ėmė ir perdegė mano akyse, dalyvavau studijų mugėj Kaune ir pasakojau apie savo kolegiją būsimiems studentams, kviečiau juos mokytis pas mus, varčiau knygas koledže ir fotografavau man juokingus dalykus ir siųdavau draugams. Piešimo auditorijoje savo šaliką pasidėdavau ant manekeno, labai daug miegodavau ir gulėdavau lovoj, šitą ritualą labai galit dažnai sutikti mano įkeltose nuotraukose. :D 


Fotografavau savo dėstytojus ir grupiokus, buvom išėję piešti lauke, tai piešiau aplipusi visokiais vabaliukais, piešiau per paskaitas ant džinsų, suplėšiau savo mėgstamiausius džinsus, netyčia su blogais rūbais išmečiau savo tri paloski treningines kelnes, už šitą veiksmą sau iki pat dabar neatleidau. Kažką gamindavau ir valgydavau, bandžiau perauklėt barako bernus, kad jie nemyžtų ant tūliko kraštų, bet nepavyko. Buvau pasipuolus autobusų kontrolei porą kartų, susimokėjau baudeles, valgiau torčiukus ir spurgytes, buvo daug kelionių namo ir atgal į Vilnių, pasidariau sau maikę, daug fotkinaus, pažinau Vilniaus miestą, jo gatves ir vietas, kur galima nueiti. 


Iš ties sakau, labai sunku viską supasakot kas buvo, ką veikdavau, kadangi visko buvo labai daug. Svarbiausia, manau, kad tas laikas neprailgo, kad viską prisimenu tik su šypsena ir geromis emocijomis, kad prisiminus manęs nepurto ir kad aplamai aš noriu tai prisiminti. O prisiminti noriu, prisimenu dabar ir rašau ką prisimenu, kad tik neduok dieve (nu ar nustosiu aš čia jo visko prašyti) nieko nepamirščiau. Štai čia paspaudę rasite mano įrašą apie 12 klasę, kurį minėjau šio įrašo pradžioje ir sakiau, kad buvo labai smagu paskaityti ir pasižiūrėti nuotraukas, kurių dabar jau nebeturiu per savo vištos smegenis. :| Tai jei neskaitėt šito, irgi kviečiu paskaityt, smagus taipogi ir pilnas mano emocijų, įdomu palygint kaip jos skiriasi su šiomis, ką tik apkalbėtomis. Jaučiuosi labiau subrendusi ir papilnėjusi dvasiškai. Nu gal šiek tiek ir fiziškai. :D Bet gi gerai biški riebaliuko, kai nukrenti mažiau skauda. 


Tai va tokie tie mano metai. Labai nekantrauju kitais metais parašyti apie antrą kursą, tikiuosi, kad per tuos metus dar liksiu čia ir rašysiu rašysiu ir šito hobio nepamesiu. Tikiuosi, kad ir jūs augsite ir tobulėsite kartu su manimi, mane skaitysite ir visos būsim jei ne draugės, tai bent jau pažįstamos. 

Ačiū, kad skaitei, jei neskaitei ir tik pažiūrėjai fotkes, vistiek ačiū, kiekvienas apsilankymas man daug reiškia. Ne myliu ir ne bučiuoju, bet spaudžiu ranką ir sakau - viskas bus gerai. ;) ❤

TAU TAIP PAT TURĖTŲ PATIKTI:

15 komentarai (-ų)

  1. Kaip įdomu buvo paskaityti visą tai😍 Aš ir pati nejaučiu kaip laikas lekia greitai,rodos ką tik buvau pirmokė,o štai jau šaukia 8 klasė😁Labai laukiu studijų,bet kartu ir bijau😀Na,o tau sėkmės antrame kurse ir laukiu naujų įrašų❤️

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sukapojau viską akimis, buvo smagu skaityt jaučiau visas emocijas, ačiū, kad likai čia ir nemetei, kitaip kas mane nuramintų dėl ateinančių mokslo, studijų metų? AČIŪ

    AtsakytiPanaikinti
  3. P.S. šitą komentarą ištrink kai perskaitysi, :D negalėjau parašyti tavo pokalbių langelyje, metu tau iššūkį! https://keistuolesblogas.blogspot.com/2018/08/meniskoji-as-arba-kopijuoju-kita-blogere.html

    AtsakytiPanaikinti
  4. Skaičiau tavo blogą jau nuo pat pradžių.. Labai smagu skaityti tavo išgyvenimus! :) Rudeniop išvažiuoju studijuoti ir tavo baimės prieš pirmą kursą visiškai atspindi ir manąsias.. :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. labai ačiū, kad skaitai ir dar ateini)))
      nebijok, matai, aš bijojau nepagrįstai. bet išgyvenk tas emocijas, išgyvenk, tuo ir žavus gyvenimas))❤️

      Panaikinti
  5. Sveikinu užbaigus pirmą kursą ir sėkmės antrajame! 🍀

    AtsakytiPanaikinti
  6. Atsakymai
    1. sakau, man pačiai praėjus kiek laiko smagu paskaityt ir viską išgyvent vėl. :))) smagu, kad ir jums patinka)

      Panaikinti
  7. Labas! Gal pavyktų rašyti dažniau? Manau, kad man ne vienai patinka skaityti😉🤗💛

    AtsakytiPanaikinti


hey, beautiful lady,

hey, beautiful lady,