PIRMOJI SAVAITĖ BENDRABUTYJE: STUDENTIŠKA DUONA

Labas! Kai kurios žinot, kai kurios gal ne ir nenorit žinot, bet aš jau oficialiai esu studentė ir šiandien buvo pirma diena, kai man vy...


Labas! Kai kurios žinot, kai kurios gal ne ir nenorit žinot, bet aš jau oficialiai esu studentė ir šiandien buvo pirma diena, kai man vyko paskaitos. Bet šiandien gi noriu pakalbėti ne apie jas (o ir ką aš pasakyčiau naudingo po pirmų dviejų, kurios vienos visai net nebuvo😁). Žodžiu, apie tai vėliau, dabar šiek tiek apie tai, kaip man sekėsi susirast, kaip sekėsi įsikurt ir kaip sekėsi išgyvent pirmąsias dienas studentų bendrabutyje (a.k.a. barake). Pasidalyt patirtimi ir pastebėjimais bei šiaip paplepėt tiesiog. Tad jei įdomu, skaitykit toliau. 😎

Nepykit, jei mintys skraidys nuo vieno dramblio nugaros ant kito, tiesiog nesusidariau plano, ką noriu pasakyt šiame įraše, kalbėsiu viską, kas ateina į galvą šiuo metu, tai dėl pasikartojimų ar kaip jau ir sakiau minties šuolių pretenzijų nepriimu. 😁

Visų pirma, kolegija, kurioje aš mokausi, barakų neturi (VDK), tad jei ten žadat stoti pačios ar pažįstate tokių, turėkit omenyje, kad kur gyventi reikės paieškoti. Ar tai bus bendrabutis kaip ir mano pasirinkimas, ar butas, ar gyvenimas su pažįstamais - jūsų valia rinktis, bet tą daryti reikės, jei nesate iš Vilniaus. O aš toli gražu nebuvau iš Vilniaus, todėl pasileidau į paieškas bendrabučių, kuriuose galėčiau gyventi + labai svarbus kriterijus, kad mokykla man būtų arti ir nereikėtų kaskart važiuoti valandą autobusu. 12 metų su juo atsivažinėjau į mokyklą, tad iš kailiuko nėriaus, kad tik kur arti įsibrukt. Tiesa ta, kad mokyklų barakai pirmiausia priima savo studentus, o tik po to, jei lieka vietų, užpildo jas "svetimais" gyventojais  kaip ir aš. Taigi taikiausi į kelis barakus, esančius arčiausiai kolegijos. LEU barakai kažkodėl man atsakė, kad neturi vietų, nors po to atsakymo sėkmingai priiminėjo studentus (ne savo) ir vargo nematė. 😁 Tada man liko du variantai - VIKO ir VTDK barakai. Taip jau nutiko, kad aš esu VTDK barake ir tuo tikrai nesiskundžiu. Kambariai čia tvarkingi, baldai (bent jau mano kambaryje ir kiek mačiau kitų) idealios būklės, bendros patalpos taip pat super, tarakonus mačiau tik du, vienas ant mano durų vos tik atvažiavus su daiktais, ant kito užmyniau netyčia eidama į dušą. 😥. Moku 75 eurus per mėnesį (VTDK studentai pigiau). Tas pats gavimas turi būti labai greitas. Paskambini ir sakai man reikia, aš imu, aš atvažiuoju. Niekas čia tavęs nelaukia ir nelauks kol susigalvosi nori tu ar ne. Viskas turi vykt labai operatyviai, nes norinčių yra daug. Tai dėkui dievui, kad man pavyko ir aš čia labai patogiai miegu. 

šiek tiek mano buities
Pats atvykimas į baraką man buvo... sudėtingas, jei nuoširdžiai. 😁 Aš Vilniaus miesto nepažįstu ir kai išlipau iš autobuso stotyje, realiai nežinojau į vakarus ar rytus man keliaut. Tai kaip kokia tikra turistė kokiam Bankoke, įsijungiau google maps programėlę, susivedžiau savo buvimo vietą ir tikslą, pasitikėdama ta rodyklyte ir moteriškės balsu keliavau nosies tiesumu šaligatviais, gatvėmis, keliais, keliukais, perėjomis ir viskuo kuo tik buvo galima eit.  Ėjau lėtai, nes laiko turėjau, bet paskui pamačiau, kad reikėtų paspartint žingsnį, kadangi tikslas dar buvo toli, o laikas tirpo greit. Žingsniavau, aišku daug kartų pasirinkau ilgesnį kelią nei kad galėjau, kadangi nemoku žemėlapių kartais skaityt. 😊 Nieko, šiaip ne taip susiradau gatvę jau, kurioje reikėjo ieškot pastato. Lyg ir radau, bet kad suprasčiau iš kurios čia pusės įėjimas... Žodžiu, kaip kokia plaštakė į stiklą, aš ten klaidžiojau iš vienos pusės į kitą, ratukus ėjau, kol galų gale išmokau skaityt kas ant durų parašyta ir radau įėjimą! 😁 Įėjau į bendrabutį, iškarto nukulniavau pas jo valdytoją. Ji savo kabineto tarpduryje su valytojomis rėkaujosi rusiškai, supratau, kad kažkokiam kambariui reikia paruošti patalynę. Net aš supratau, o valytojoms/darbuotojoms (iš aprangos tik spėjau, kad ten valytojos) tą reikėjo kartot tris kart. Nieko, palaukiau kol pasikalbės ir tada pasibeldžiau. Užpildžiau dokumentus, sumokėjau už du mėnesius ir išėjau. Tada netyčia už kampo (šiaip tai aš pro jį tris kartus praėjau) radau Lidl parduotuvę, nusipirkau valgyt ir iškeliavau į stotį, kad važiuoti namo. Tokia superherojė jaučiaus, kad niekur nepasimečiau ir į kokį čigonų taborą neišvažiavau, nes na, Vilnius tikrai didelis ir įvairus miestas... 

Kuomet bendrabučio reikalai jau buvo sutvarkyti, prasidėjo kitas galvos skausmas - ką pasiimt? Juk į bendrabutį gyventi aš važiuoju pirmą kartą, o čia namie visko yra, tai reikėjo labai labai gerai apgalvoti, ko gali prireikti gyvenant. O gali prireikti visko. (Apie tai, ką pasiimti rekomenduoju, parašysiu atskirą įrašą kada nors, dabar nebesiplėsiu). Atrodo, kad viską ir pasiėmiau, net gi per daug, nes prikroviau visą lengvąją mašiną daiktais, tačiau kai nuvykau pasirodo, kad pamiršau tokius elementariausius dalykus kaip šluota, semtuvėlis ir dalykai grindims plauti. Tai juos "dasipirkau". A, beje, dar ir virdulio nebuvau pasiėmus, nes maniau, kad kambariokė jau bus atsikrausčius ir jį turės. Deja deja, jos nebuvo dar 3-4 dienas, tai jas turėjau gyvent be kavos ir arbatos. Pragaras žemėje, aš jums sakau. Viską susipakuot man taip pat buvo galvos skausmas, tai gerai, kad aš savo dėžučių nuo įvairių siutų neišmėčiau, o kaupiau. Labai pasitarnavo susidėt indus ir kitas priemones. Drabužius sukišau į didelius šiukšlių maišus. Jie nepatvarūs, bet į mašiną ir iš jos - atlaikė. 😀 Tai jei kada kraustysitės, atsiminkit, kad kažkur reikės tą viską sudėt. 

Atvykus čia, mano geriausiomis draugėmis tapo drėgnos servetėlės. Jei aš jų anksčiau nenaudojau, tai dabar naudoju viskam - ir makiažui, ir stalui pavalyt, nes nu labai praktiška, nereikia eit iki virtuvės ir pasišlapint pašluostės... 😀 Taipogi dažniau (nu kaip dažniau, dabar jau visada) tenka suktis prie puodų ir keptuvės, nes mamos šalia nebėra ir vakarienė nebegaruoja ant stalo. Taip pat buvo labai labai nejauku naudotis bendru dušu, nežinau, toks keistas jausmas, vis pasitikrini kelis kart, ar tikrai užsirakinai duris, įsiklausai į kiekvieną garsą... paranoja kažkokia tai. 😁 Dar kol išmokau naudotis dujine virykle ir kol suradau kur yra koridoriaus šviesų jungtukas, kelis kart ne į savo kambarį įlindau netyčia. 😊 Kas dar. Ai. Indus plautis (jei jų prisikaupia tiek, kad nebegaliu panešt rankose), nešu kibire. 😁 Šito "triuko" išmokiau ir kambariokę, ji dėkinga. 😁

pirmąsias kelias dienas karaliavau viena, kambariokės nebuvo

Labiausiai čia man trūksta mano didelio veidrodžio, kurį palikau namie, nes ten liko dar dvi mano mylimiausios moterytės: mama ir sesuo. Ta prasme toks keistas jausmas apima, kai išeini pro duris, ir nežinai kaip atrodai. 😁 Tenka pasikliauti kambariokės nuomone arba dar gali greit žvilgtelt į save veidrodyje, kuris yra prie pat išėjimo durų. Taipogi reikėtų visai ir kokio mažo staliuko, nes rašomasis stalas užimtas klonėlėmis, kompiuteriu ir kosmetika, o valgyt ruošiu (na, tokius lengvus dalykus kaip sumuštinis ar šiaip produktų pasipjaustymas, kad nereiktų visko temptis į virtuvę) ant palangės. 😁 Na, bet nesisuksi negyvensi, o kur gi daugiau išmoksi išgyvenimo paslapčių, jei ne studentaujant ir barake. Ne šiaip, žinot, ko man labiausiai trūko pirmąsias dienas? Ogi šeimos. Nors ir atrodė, kad juk ne į karą išvažiuoju. Net ne į kitą šalį, kad yra telefonai, internetas ir nereik siųst laiškų buteliuose, kad išgirst ar dar gyvi sveiki visi, vistiek tu pripranti. 19 metų pragyveni su šiais žmonėmis ir juos palikt, nebematyt jų atsikėlus ryte ir neatsisveikint einant gult. Žodžiu, pačios žinot viską, kam aš sakau. Bet viskas gerai, pagalvoji, paverki ir eini toliau, žinai, kad taip reikia, kad viskas gerai, kad grįšiu kada tik panorėsiu ir viskas ok! 😀 Tai ir jūs, jei kada tik būsit atskirai nuo savo šeimos, draugų ar kitų jums artimų žmonių ir smarkiai jų ilgėsitės, žinokit, kad esat patys laimingiausi žmonės, nes turėt ko ilgėtis yra be galo gera.

Tai kad ir atrodau čia nuotraukoje liūdesėlio debesėlis, žvelgiantis pro langą ir besiilgstantis namų, iš tiesų esu be galo laiminga, kad pačiupau savo svajonei už uodegos ir tvirtai įsikibau, esu laiminga, kad esu ten, kur dabar esu - guliu ant bendrabučio lovos ir galvoju apie šiandienos konspektus, kurie yra šalia gulinčioje kuprinėje. Ir niekas man nesutrukdys mokytis ir išpildyti savo svajonę - nei lietus, nei 5 ryto pabudę ir parėkaut susimanę bendrabučio kaimynai, nei policijos sirenos, dažnai skambančios Naujamiesty, nei besileidžiančių lėktuvų ar į mano langą besitrankančių paukščių bildesys ar grikių dieta - viskas bus antram plane, o pirmam - kolegija ir bandymas tapti kvalifikuota dizainere. 

Kaip visada, labai ačiū, kad skaitot, kada komentuojat ir kad esat su manimi. Tikiuosi, kad studijos leis man su Jumis ir toliau draugauti taip dažnai, kaip man norisi! 

KAIP JŪSŲ SAVAITĖ MOKYKLOJE (kurios dar lankot)? AR LABAI BAISU? KELINTOKĖS ESAT? 😊 O jei yra tokių kaip ir aš, taipogi laukiu jūsų įspūdžių!!!

TAU TAIP PAT TURĖTŲ PATIKTI:

18 komentarai (-ų)

  1. Puikus straipsnis, Dovile!Beskaitydama labai įsijaučiau! Na, o aš mokykloje vis neatrandu vietos. Pakeičiau mokyklą, dabar esu septintoke, gal viskas būtų ir gerai, bet va mano klasė :( Visas kolektyvas susiskaldęs į mažas grupeles ir niekaip nerandu sau tinkamos. Vienos labai, pasikėlusios, kitos visiškai trenktos, nesuka galvos apie mokslus, kitos atstumtosios, o vaikinai kaip iš medžio iškritę, nemoka žmoniškai elgtis. Na, bet tikiuosi, kad laikui bėgant viskas susitvarkys :') Na, o tau, Dovile, linkiu įspūdingų mokslo metų, atkakliai mokykis, daug pasiek ir gyvenk taip, kad turėtum daug prisiminimų! :*

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. viskas tikrai susitvarkys! :D aš kol kas irgi dar neturiu tų tokių "tikrųjų" draugų ir mes vienas kito ten nepažįstam, bet tikiu, kad bėgant laikui viskas bus čiki ir rasim savo chebrą :D

      ačiū, tau taip sėkmės ir sėkmingai baigt 7 klasę!

      Panaikinti
  2. Tu neįsivaizduoji, kaip laukiau šio įrašo! Aaa! Ir pagaliau sulaukiau! Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tavimi. ;) O ir, kaip vaizdingai čia viską surašei, tai iš viso! :D
    Man ši pirmoji savaitė prabėgo, na, tiesa sakant, galvojau, kad niekada ji neprabėgs, bet.. :D Esu 8-okė ir laukia manęs standartizuoti testai, tai, kai pagalvoju apie juos, toks šioks šiurpas perbėga per nugarą.. Bet nieko, viskas yra įmanoma, tereikia tuo tikėti.. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. žinoma, patikėk, standartizuoti testai tik padės įsivertinti ir geriau sužinoti ką moki ir kur dar reikėtų pasistiprinti. :)

      Panaikinti
  3. Surijau greičiau nei tikėjausi ♥ Mokykloje sėdžiu paskutinius metus ir net savaitės neiškenčiau ir jau spėjau išeiti iš pamokų. Kas čia dar. Nežinau, baigiu jau galva pamest, nes veiklos pilna, o laiko va baba ir nebėra. Pati savęs neįsivaizduoju barake gyvenančios, tikiuosi rast butuką kokį, kad ir visai mažą. :D O tavo įrašų apie tolimesnį gyvenimą, patarimus ir patyrimus labai lauksiu♥♥♥ Didžiausios Tau sėkmės! :*

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labai įdomu paskaityt apie studentišką gyvenimą, kai pati dar sėdžiu mokyklos suole :DD Super įrašas, man patiko;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. blemba koks barakas.... nepalyginsi su "Niujorko" gūžtomis.............

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. aha, gyvenu tikrai "rūmuose" palyginus kokie barakai gali būti kartais ... :D

      Panaikinti
  6. Man taip idomu tavo tokie irasai! Daug idomiau negu rasai apie drabuzius

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. kiekvienas įrašas sulaukia savo skaitytojo, man patinka rašyti ir apie tą, ir apie tą :))

      Panaikinti
  7. Buvo labai įdomu paskaityt!💕 Aš esu 7-okė,kolkas mokytis nesunku,nors man ir taip su mokslais man jokio vargo nėra,kadangi turiu gera galvą ir savo gerosios galvos dėka patekau į pirmūnų lentą (pasigyriau😒😓😪)🎓 Sėkmės studijose💕

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ačiū tau labai labai, tau taip pat sėkmės, išlik toje lentoje iki pat 12!💕

      Panaikinti
  8. Kaip labai aš tave suprantu... :D Pati nuo rugpjūčio pabaigos gyvenu barake, tai susiduriu ir su tingėjimu plauti indus, ir su baime eiti į dušą, ir šiaip su nepatogumais, gyvenant taip bei neturint savo kambario su nuosavu dušu. :):) Namų ilgesys ir mane retkarčiais užklumpa. Bet dėl svajonių viską įveiksim, net neabejoju, kad ir prie barakų priprasim po kurio laiko ir viskas atrodys labai, labai normalu. :D

    AtsakytiPanaikinti


...................................................................................................

...................................................................................................